benosis

benõsis, -ė smob., adj. (2) K, benósis (1) Š 1. kas neturi nosies: Ve, žmogus benõsis J. Surinkti čia žmonės buvo baisios išžiūros, bepirščiai ir benosiai rš. 2. kas gerai neužuodžia: Jei vyras benõsis – dar nieko, jei moterė – nebekaip Grž.